BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Michał Romer: LITWA. Studium o odrodzeniu narodowym (r.1908)

Fragmenty, dotyczące formowania się Polaków litewskich, z książki Michała Romera o litewskim odrodzeniu narodowym. (Tłumaczenie na jęz. litewski).

Mykolas Romeris: LIETUVA. Studija apie Lietuvių tautos atgimimą. (1908 m.) Vilnius: l-kla Versus Aureus, 2006

I. Lietuvos tautinio atgimimo genezė

Trumpas Lietuvos teritorijos ir pagrindinių jos sudedamųjų dalių aprašymas.

(…) legenda, kuri kilo iš čia [Lenkijos karalystėje] (…), kad neva lietuvių tautinis atgimimas užgimė ir vystėsi rusų valdžios politikos rėmuose, yra ne tik didžiai lietuvius įžeidžianti, bet tiesiog neteisinga, paviršutiniška ir nepagrįsta. (…) Rusų valdžia (…) dėl nuoseklios pakraščių rusifikacinės politikos neleido vystytis lietuvių kalbai bei tautiniam savitumui, suprasdama, kad bet koks lietuviško tautiškumo augimas Suvalkų gubernijoje savaime skverbsis į visą likusią Lietuvą ir padės išsikristalizuoti naujai pakraščių tautai, kuri bus atspari grobikiškoms rusų tendencijoms. (…) …Vilniaus Lietuvoje apskritai nebuvo pripažįstamas lietuvių egzistavimas ir nebuvo toleruojamas joks jų būties pasireiškimas. (jei valdžia būtų inspiravusi lietuvių atgimimą kaipo priešnuodį prieš lenkus, tai šis atgimimas nuo pat pradžių turėjo apimti ir Vilnių ir kitas Lietuvos dalis – J.V.). (p.5)

(…) Vilniaus Lietuva yra tipiška pakraščių sritis, pasidavusi dominuojančioms svetimoms įtakoms. Ten lietuviškasis etnografinis (skaityk – etninis – J.V.) elementas nesudaro tokios vienalytės, tankios masės kaip kitose srityse. Vilniaus Lietuva daugelyje vietų apgyvendinta ateivių arba nutautėjusių elementų, (…) jos paribyje susidariusi originali ir keista lietuviškai-lenkiškai-baltarusiška tautinė maišalynė. (…) …lietuvių liaudis, gyvenanti „kresuose“, visas išorines įtakas priimdavo tiesiogiai; tų svetimų elementų kiekis ir jų poveikio laipsnis buvo kur kas didesnis pakraščiuose, betarpiško lietuvių susidūrimo su slavais, katalikais baltarusiais ar lenkais vietose bei šalia pagrindinių į Lietuvą nukreiptų kultūrinio poveikio arterijų. (…) Ir dėl to ji [Vilniaus Lietuva – J.V.] buvo ne tokia pajėgi priimti tautinio atgimimo idėjas, kurioje šioje krašto dalyje padarė mažiausią pažangą ir iki šiol nesugebėjo iki galo jos susieti su visa atgimusia tauta. (p.6)

Kultūrinė ir etnografinė lietuvių tautos būklė atgimimo išvakarėse.

Stipri ir išraiškinga lietuviškos kultūros plėtra buvo sustabdyta, tiesą sakant, dar Lietuvos istorijos priešaušryje kartu su Didžiųjų Kunigaikščių valdžios įsigalėjimu ir lietuviškojo valstybingumo įsitvirtinimu. Šis valstybingumas buvo gynybinio pobūdžio, tai buvo gynybinė reakcija į Lietuvos kaimynų antpuolius, (…) kristalizavosi ir grūdinosi gynybinėse kovose už savo būtį (…). (…) Staigus Lietuvos valstybės išaugimas buvo ypatingo tautos kūrybinės energijos sutelkimo išraiška (…). (…) …Lietuva tapo užkariautojų valstybė nuo Baltijos jūros ir Juodosios jūros. Nuo tada ji savąją kultūrą išlaikė statišką – išreikštą savojoje senovinėje pagonybėje, mitologijoje, papročiuose, dainose. Bet kultūrinio vystymosi eiga buvo sutrikdyta, kūrybinė energija buvo panaudota valstybės ekspansijai. (p.9) Staigus valstybės išaugimas sumažino jos atsparumą išorinėms įtakoms. Krikščionybė, tikėjimai, svetimos tradicijos spraudėsi į ją per tas valstybes, kurios dėl gynybinių funkcijų į ją įaugo; kunigaikščių dvarai, didesni feodalai ir vietininkai, miestai tapo svetimų įtakų atsparos taškais.

Krikščionybės priėmimas ir valstybinis suartėjimas su Lenkija tomis sąlygomis toliau stūmė Lietuvą lietuviškojo kultūrinio individualumo susilpnėjimo kryptimi. Savarankiška kultūrinė lietuvių kūryba jau buvo susilpninta (…). (….) Bet kartu su prasidėjo lenkų valstybingumo ir lenkų kultūros poveikis Lietuvai, kol ji pati dar nesugebėjo įvykdyti savo vidinio persilaužymo. Į Lietuvą plačia srove plūstanti lenkų kultūra, gerai priderinta prie krikščionybės, susidūrė su lietuvių pagoniškąja kultūra, kurios vystymasis jau buvo susilpnintas ir kuri, įvedus krikščionybę, buvo išstumta iš senojo savo vystymosi kelio ir nesugebėjo greitai prisitaikyti bei pasisavinti naujų ir jai svetimų krikščionybės elementų. Ir štai tokiose sąlygose labiausiai į kultūrinę plėtrą linkusi tautos dalis, t.y. dauguma aukštosios bajorijos, taip pat miesčionys, nebegalintys savyje suderinti lietuviško pagoniško kultūrinio pagrindo su ateinančia krikščioniška lenkiška kultūra, paprasčiausiai sugėrė į save naujas įtakas (…) ir dėl to nutautėdami. Tuo tarpu mažiau kultūriškai išprusę tautos elementai (…). (p.10)

(…) Kol įvyko galutinė lietuvių kultūrinė krikščionybės akceptacija ir dėl to tapo galima tolesnė kultūrinė kūryba, aukštieji lietuvių luomai, taip pat ir labiau į kultūrinį gyvenimą linkę liaudies atstovai, ėmė vis labiau pasiduoti krikščioniškos lenkiškos kultūros įtakoms. (…) Taigi tos klasės greitai pasidavė dominuojančiai lenkų įtakai, kuri kartais visiškai užgoždavo silpnus ir skurdžius lietuviškos kultūros elementus ir suteikdavo jiems iš esmės lenkišką pobūdį. Kai dėl lietuvių bajorijos, tai lygiagrečiai su kultūrinėmis sąlygomis, skatinančiomis polonizacijos procesą, nemažą vaidmenį suvaidino politiniai luomų interesai. Lietuvių valstybinė organizacija rėmėsi feodalinės priklausomybės principu, kai hierarchijos viršūnėje buvo galinga ir patriarchalinė Kunigaikščių valdžia. (…) Tuo tarpu Lenkijoje politinė ir teisinė padėtis buvo visiškai kita. Vos stiprėjanti bajoriškoji demokratija Lenkijoje atidavė į bajorų rankas valstybę, kuri realizavo visas jų luomines aspiracijas ir poreikius. Taigi kai Lietuva faktiškai susijungė su Lenkija po Jogailaičių herbu, Lietuvos bajorai karštai aprėmė lenkiškąsias valstybinės unijos tendencijas, nepaisydami lietuviškųjų magnatų, kurie nenorėjo visuotinės bajorų lygybės ir valstybės valdžios perėjimo į bajorijos rankas. Lietuvių-gudų magnatai tuo metu tapo savarankiško lietuviško valstybingumo gynėjai (…). (…) Lenkija turėjo gerą masalą Unijai įvykdyti, kurį ir išnaudojo, pasiūlydama lietuvių bajorams lenkų bajorų herbus ir visas jų privilegijas. (p.11) Lietuvių bajorai buvo linkę organizuotis pagal lenkišką šlėktų tipą. Įvykdžius Uniją, (…) lietuvių bajorija (…) veržėsi siūlomo lenkiško modelio link tuo stipriau, kuo labiau jis tolino juos nuo senojo hierarchinio principo ir stiprino išplėstas jų teises. Ši tendencija buvo įtakojama bendro lietuvių bajorijos lenkėjimo proceso. (…) Lietuvių bajorija (…) vis labiau linko į Lenkiją ir polonizavosi politiškai bei kultūriškai. Tam tikras lietuviško valstybingumo akcentavimas, kuris tarp bajorijos kartkartėmis pasireikšdavo, (…) – buvo protestas prieš Karūnos (Lenkijos – J.V.) bajorijos materialinių turtų Lietuvoje savinimąsi, buvo išimtinės teisės į visas krašto gėrybes išsaugojimo išraiška. Politine prasme lietuvių bajorija visada buvo nuosekli bendro lietuvių ir lenkų valstybingumo gynėja.

Tačiau kultūrinė ir kalbinė lietuvių bajorijos polonizacija negalėjo įvykti tuoj po Unijos. (…) Tai buvo ilgalaikis procesas (…). Net didikai ne iškart atsisakė lietuvių ar baltarusių kalbos. Ne tik prieš Uniją, bet dar ir kurį laiką po jos lietuvių kalba, jau atmiešta baltarusizmų, išliko vartojama didkų tarpe. Tik XVII a. lietuvių kalba galutinai išnyksta iš kasdienio vartojimo didikų rūmuose ir tuo pat metu nustojama vartoti visuose dokumentuose.

Vidutinė ir smulkioji lietuvių bajorija (…) mažiau susijusi su aukštų valstybinių pareigų vykdymu ir viešuoju gyvenimu, nors ir būdama labiau už magnatus politiškai, visuomeniškai ir ekonomiškai suinteresuota valstybinės unijos su Lenkija įgyvendinimu bei stiprinimu, vis dėlto ilgiau išlaikė lietuviškąjį individualumą ir protėvių kalbą. Rytinėse etnografinės Lietuvos srityse lietuvių kalba bajorijos tarpe pradėjo nykti greičiau, nes prie to prisidėjo bajorų imigracija į šią Lietuvos dalį – ar dėl giminystės ryšių, ar dėl žemės dovanojimo, ar tai buvo tiesiog kolonizacija. Tokiu būdu (…) pietryčiuose apsigyvendavo dažniausiai gudų ir lenkų bajoriškosios giminės (…). (p.12) (…) XVIII a. politinės nepriklausomybės praradimo akivaizdoje (…) dviejų tautų, sujungtų valstybių unija, lygybės idėja ėmė užleisti vietą vieningo ir bendro valstybingumo, kuriam iškilusi grėsmė, idėjai. Vieningos valstybės – ATR – sūnūs ir piliečiai kartu turėjo stoti į jos pertvarkymo ir perstatymo darbą. (…) Ketverių metų Seimo reformų partijos veiksmuose kristalizuojasi vieningos tautos idėja, kuri pakeičia istorinį Abiejų Tautų principą. (…) Iš esmės ten jau nebėra dviejų savarankiškų tautų, o yra tik viena lenkų tauta, kurios dalį sudaro lietuviai. Ši formacija įvykdyta ne agresija, bet lietuvių bajorijos natūralios politinės evoliucijos, kurią paspartino valstybingumo krizė. (…) lietuvių ir lenkų dvilypumas galėjo keistis tik kartu su demokratizacijos plėtra, visuomenės gyvenime pasirodžius naujiems liaudies elementams, kurie per amžius buvo atrofijos būsenoje ir betarpiškai minėtos tautinės formacijos procese nedalyvavo. (p.13)

Tačiau politinis lietuvių bajorijos vystymasis lenkiško tautiškumo linkme nereiškė visiško kultūrinio ir tautinio susitapatinimo. (…) apskritai kultūrinė polonizacija buvo ne tokia absoliuti, kaip politinė. Etnografinis lietuviškas pagrindas, gudiškų įtakų priemaiša, skirtingos buitinės sąlygos net ir polonizuotą bajoriją gerokai skyrė nuo lenkiško kultūrinio etnografinio tipo. Kuo toliau į ŠV, Žemaitijos ir jos apylinkių link, kuo smulkesnė bajorija, tuo pamatysime didesnę giminystę ir artumą etnografinei lietuvių liaudžiai.

(…) Visos smulkios bajorijos grupės, gyvenančios tarp grynai lietuviškos kaimietiškos liaudies ir bendraujančios su ja kasdieniame gyvenime teikiant abipuses paslaugas, vis dėlto laiko save daugiausia lenkais ir vartoja lenkų kalbą tiek namuose, tiek tarpusavyje; lenkų kalba yra jiems gero tono (manierų) bruožas, tam tikros aukštesnės kultūros ženklas. Tačiau (Lenkijos – J.V.) lenkų valstietis toje kalboje sunkiai atpažintų savąją lenkų kalbą; tai yra keistas slaviškų ir lietuviškų žodžių mišinys, be to, lenkiški žodžiai dažnai yra iškraipomi gudiškų ir rusiškų skolinių, o sakinių skyryba ir skiemenų bei žodžių kirčiavimas yra tipiški lietuviški. ši bajorija (…) daugiau vartoja lenkų kalbą, nenoriai bendrauja su valstiečiais ir rečiau jungiasi su jais vedybiniais ryšiais. (…) Smulkiabajoriai dar labiau skendi toje aplinkoje, jungiasi su kaimiečiais vedybiniais ryšiais, bendrauja su jais ne tik iš pareigos, jų kvazilenkų kalba yra jiems ištaigingumo ir noro pasipuikuoti požymis, jos mokėjimą laiko savo tradicine, iš kilmės išplaukiančia pareiga (…); ne visada galėdami namie vartoti lenkų kalbą, stengiasi vaikus nors poterių mokyti lenkiškai (…). (…) poterius kalbėjo lenkiškai, kas turėjo bajoriško kilmės bruožas (…). (p.14)

(…) Ir vis dėlto visų kategorijų smulkioji bajorija per daug neišsiskiria iš etnografinės aplinkos. (…) Negalima kategoriškai nuspręsti, ar smulkioji bajorija etnografiškai priklauso lenkams, ar lietuviams. Apskritai, kalba jie geriau lietuviškai nei lenkiškai, ir nors žymi dalis, ypač rytuose ir ypač iš aukštesniųjų smulkiosios bajorijos kategorijų, namuose vartota lenkų kalba, tačiau tai yra savotiška šnekta, turinti lituanizuoto slavizmo bruožų; tikėjimai, prietarai, papročiai, kasdienės buities kultūra – visa tai turi ryškų lietuvišką charakterį; tačiau smulkiosios bajorijos tarpe neabejotinai gyvos legendos ir istorinės tradicijos, siejančios ją su lenkiškumu; vis dėlto jos trauka prie lenkiškumo paaiškinama greičiau kastinės tradicijos principais, nei jos esminiu kultūros ir papročių turiniu.

(…) Visas bajorijos polonizacijos procesas nebuvo tolygus; žemvaldžiai jau buvo iš esmės polonizuoti; o smulkioji bajorija reprezentuoja etnografiškai lietuvišką kultūrinę atmainą, atmieštą polonizacijos įtakų. (…) Be bajorijos, polonizacijos procesas palietė ir miestus. Pirmiausia čia reikia paminėti Lietuvos sostinę Vilnių. Išskyrus žydus, Vilniaus gyventojų dauguma yra lenkai, Vilnius yra kultūrinė lenkų sala lietuviškoje teritorijoje. Dominuojanti krikščionybę išpažįstančių Vilniaus gyventojų kalba yra lenkų, kultūrine prasme šie gyventojai turi raiškiausių lenkiškumo bruožų iš visų polonizuotų Lietuvos tautinių elementų. Nes čia lenkų kultūros įtaka buvo galingiausia. (p.15) Vilnius XIX a. pradž. tapo netgi lenkiškos kultūros centru, telkiančiu lenkų tautos kultūrinę kūrybą (…) ir tapo ištisa epocha Lenkijos kultūros istorijoje, davė jai skambiausių vardų ir garsenybių. Kiti didesnieji Lietuvos miestai, tokie kaip Kaunas, Panevėžys, Šiauliai, Ukmergė, taip pat buvo labai nutautėję, tačiau kur kas mažiau nei Vilnius; tuose miestuose nutautėjimas palietė (…) kalbą, tačiau liaudies kultūros visumos (…) giliau nepasiekė. (…) Labiausiai polonizuotas iš tų miestų buvo Kaunas, kur polonizacijos procesas apėmė net miesto apylinkių kaimus. Tuo tarpu Panevėžys, Šiauliai, Ukmergė, Užnemunės pavietų miesteliai buvo polonizuoti labiau paviršutiniškai, dažniausiai tai apsiribojo laužytos ir darkytos lenkų kalbos vartojimu. (…) Labiau nutautėję buvo Vilnijos miesteliai; Lydos ir Ašmenos apyl. net kaimo gyventojai pasidavė polonizacijai – subaltarusėjo; Trakai ir Švenčionys, nors dar apsupti lietuviškų kaimų, tautine prasme turėjo visus laipsniškai nutautėjimui pasiduodančios paribio teritorijos miestų bruožus. (p.16)

(…) Sąmoningai nepriskiriu kitataučiams lietuviškų sulenkėjusių tautinių elementų, bajorų ir krikščionių miestiečių, kadangi iš esmės tai nėra svetimi elementai; istoriškai dažniausiai jie yra kilę iš to paties etnografinio pagrindo ir kamieno (…), be to jie yra su ta liaudimi susiję glaudžiais bendro krašto kultūrinės raidos ryšiais. Būtent dėl šio savo artimumo liaudžiai sulenkėję elementai galėjo daryti jai stipresnį negu svetimtaučiai ir ilgalaikį poveikį ir tapdavo tolesnio polonizacijos plitimo veiksniu. Lietuvos lenkai negali būti laikomi svetimu ar nečionykščiu tautiniu elementu, negali būti laikomi kolonistais; jų ryškesni ar ne tokie ryškūs lenkiškos kultūros bruožai yra rezultatas istorinio proceso, kuris nevienodai veikė skirtingus lietuvių tautos sluoksnius ir suskaidė ją į skirtingas kultūrines grupes. (p.17)

(…) Lietuvis valstietis, žinoma, negalėjo išvengti išorinių įtakų. Be abejo, polonizacija, tam tikru mastu veikė ir jį. tik ji pasiekdavo valstietį ne betarpiškai, bet per sulenkėjusius aukštesniuosius visuomenės elementus. Priklausomybė nuo dvaro, artimi kontaktai su smulkiąja šlėkta, dvasininkų įtaka, įvairiausi kiti keliai, kuriais lenkiškos kultūros įtaka sklido po šalį, pasiekdama ir liaudies  mases, veikė lietuvių valstiečių psichiką. Tačiau ta įtaka pasiekdavo juos tokia negausi ir taip atskiesta, kad kontaktuodama su liaudiškąja kultūra, nepaskandindavo jos savyje (…). (p.18)

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą