BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Stanisław Cat Mackiewicz. Keturios žodžio Lietuvis reikšmės

Diskusijoms apie lietuvių ir lenkų santykių istoriją įdedu gana ilgoką, bet labai logišką, sakyčiau objektyvų Stanisławo Cato Mackiewiczo tekstą, kuris buvo rastas 20 metų po autoriaus mirties.

Pirmoji reikšmė. Iš karto turime atsigręžti į XIV ir XV amžius. XIV a. antroje pusėje atsiranda, o jau XV a. pirmoje pusėje įtvirtinama dviejų valstybių – Lietuvos ir Lenkijos unija. Anuo metu LDK teritoriją sudarė etnografinės lietuvių žemės bei žemės, kurias apgyvendino rusėnai. Vietose, kuriuose liaudis kalbėjo lietuviškai, dominavo pagonybė, o ten, kur vyravo rusėnų kalba, jau buvo rytietiškų apeigų krikščionybė (stačiatikybė). Tačiau LDK valdančioji dinastija vis tik buvo lietuviška ir karaliavo ten „Gedimino namai“. Dalis šios dinastijos atstovų jau buvo priėmę stačiatikybę, bet didieji kunigaikščiai, kurie reprezentavo visą LDK buvo ištikimi pagonybei.
Vienas dydis žmogus gali būti diktatoriumi – bet jeigu jo talentus ar genialumą paveldi sūnus, anūkas ir t.t, tai turime kalbėti apie dinastiją. Būtent taip buvo su Gedimino namais. Neabejotina, jog Gediminas, kaip vėliau ir jo vaikai – Algirdas bei Kęstutis, buvo dydis žmogus, o jo politinis genialumas buvo paveldimas iš kartos į kartą, iki pat dinastijos gyvavimo pabaigos, t.y. iki XVI a. antrosios pusės.
Algirdas su Kęstučiu kartu valdė Lietuvą su tarpusavio harmonija. Kęstučiu teko Vakarų Lietuva, t.y. pagoniškoji, o Algirdas tvarkėsi rytuose – rusėnų-krikščionių žemėse. Bet jiedu abu buvo nuoseklūs pagoniai.
Pagrindiniu Algirdo paveldėtoju tapo Jogaila, Kęstučio – Vytautas. Savo ruožtu tarp šių pusbrolių nebuvo tokių gerų santykių, kaip pas jų tėvus. Buvo prieita net iki karų, bet galiausiai nuo 1392 m., nuo Astravo sutarties pasirašymo laikų, pusbroliai ėmė kartu statyti bendrą lenkų-lietuvių valstybę, ir šis jų bendradarbiavimas lėmė šalies didybę. Tad tokios galingos lenkų-lietuvių valstybės susikūrimo stebuklas XV a. yra broliškos Jogailos ir Vytauto bendradarbiavimo pasekmė.
Jogaila, perėmęs iš tėvo valdžią 1377 m. susidūrė su sekančia situacija: LDK, kaipo pagoniška valstybė išliko priešiškuose santykiuose su Maskvos Didžiąją Kunigaikštyste, Lenkijos Karalyste bei Kryžiuočių Ordinu. Be to, Lietuva buvo padalinta į eilę atskirų žemių, valdomų Gediminaičių, iš kurių daugelis ne visąlaik norėjo paklūsti Jogailai. Ypač tais atvejais, kai dali jų buvo perėjusi į stačiatikybę. Tuo metu pats Vytautas nebuvo nusiteikęs veikti kartu su Jogaila. Jogaila jautė, kad pagonybės gynimas tampa anachronizmu, kad LDK apsupta krikščionišku pasauliu, ir kad saugoma pagonybė suteikią pagrindą juos pulti priešams. Jam beliko tik klausimas – iš kurių rankų priimti krikščionybę. Jeigu jis ją priimtų iš Kryžiuočių, Lietuvai šitai prilygtų vasalystės priėmimui. Stačiatikybės priėmimas padidintų rusų įtaką. O juk Gedimino bei jo sūnų laikais lietuviškas elementas buvo esminis. Tad sprendimas, kurį priėmė Jogaila, atrodo visai teisingas. Jis nesikreipė į Kryžiuočius, atsisakė stačiatikybės priėmimo, o pasipiršo Jadvygai. Jadvyga, būdama dar mažamete, suprato, kad Lenkija dėka unijos su Lietuva sustiprės.
Dėka unijos su Lenkija lietuviška riterija įgavo reikšmingas lenkų šlėktos teises bei priėmė giminystės herbus, kurie visada turi svarbų vaidmenį Lenkijos istorijoje, bet prie to dar grįšime. Tačiau šiose unijose yra visada pasirašiusios lietuviškos giminės. Nors tuo metu Lietuvoje egzistavo labai daug ypač turtingų giminių, kurios buvo priėmusios stačiatikybę ir laikė save „bajorais“ – rusėniška šlėkta. Buvo tai Sapiegos, Tiškevičiai, Chreptovičiai, Chodkevičiai ir daugelis kitų giminių. Lietuvoje taip pat būta 42 kunigaikštiškų giminių, dalinai kilusių iš lietuviškų kunigaikščiu, pvz., Giedraičiai, bet daugelyje atveju jie buvo kilę iš Rurikevičių. Ir būtent visos šios giminės nedalyvavo 1413 m. Horodlės akte. Šį aktą pasirašė tiktai lietuviai, vakarykščiai pagonys. Jogaila uždraudė lietuviams priimti stačiatikybę, o įsakė priiminėti tik Romos katalikybę.
Kitais žodžiais tariant, žodis LIETUVIS XIV a. pabaigoje ir XV a. turi labai aiškią ir nedviprasmišką reikšmę: lietuviais yra žmonės, naudojantys lietuvių kalbą, kurie tiesiai iš pagonybės perėjo į katalikybę, ir kurie išlieka valdančiuoju elementu Lietuvos valstybėje.
Lietuvos riterija, kuri pasirašė po Horodlės aktu, labai dažnai turi pavardes, o tiksliau vardus, iš kurių kils pavardės su „il“, „ill“, „illo“. Taip pat reikėtų paminėti, jog minėtieji lietuviai lietuviškai tik šneka, bet ne..rašo. Ši aplinkybė yra labai įdomi ne tik lietuvybe besidominantiems istorikams, bet ir istorijos filosofui, kuri tyrinėja nacionalizmų raidą Europoje.
Prof. Sarolea iš Edinburgo mane įtikino, kad „kalba“ tai dialektas, kuris turi savo literatūrą, savo raštą. Tokia kalba, kuri to neturi, yra tik dialektu, bet ne kalba. Tad žinome, jog Jogailos laikais, tas pats Jogaila kalbėjosi lietuviškai su Vytautu (taip pasakoja Dlugošas), žinome ir tai, kad Radvilos tarpusavy kalbėjosi lietuviškai, tačiau mums trūksta raštiško patvirtinimo apie tai lietuvių kalba. XV a. Lietuvos valstybine, administracine kalba buvo rusėnų kalba, kuri nuo XVI a. labai lėtai užleidinės vietą lenkų kalbai. Katalikų bažnyčia liturginių apeigų metu naudojosi lotynų kalba, o stačiatikių cerkvėse – rusėnų. Todėl Lietuva buvo fenomenas, kaipo valstybė be kalbos. Žinome, kad visoje Europoje egzistuoja tik dvi šalys: Šveicarija ir Belgija, kurios išaugo ne iš vientisos kalbos. Bet abi šalys buvo išskirtinėje situacijoje, kurios čia ne analizuosime. Savo ruožtu visos kitos valstybės reprezentavo raštiškos kalbos vientisumą, kuris buvo aukščiau lokalinių dialektų. Lietuviškas dialektas buvo originalus, visiškai skirtingas nuo lenkiško, rusiško ir vokiško, bet savo raštijos taip ir neturėjo, o Lietuvos administracinė kalba buvo svetima kalba.

Antroji reikšmė. 1386 m., kuomet tuokėsi Jogaila su Jadvyga, Lenkija siekė 100 tūkst. kv.km. 1492 m., Kazimiero Jogailaičio valdymo metu lietuvių-lenkų valstybė siekė virš 1 mln. kv.km. Gedimino namai per šimtą metų padidino teritorijas, priklausančias Koronai net 11 kartų. Lenkijos valstybė dar niekada nebuvo tokia didinga. Gedimino namai pavertė Lenkiją į didelę galybę. Ir tik po šios dinastijos valdymo pabaigos pamažu prasideda nuosmukis, kuris XVIII a. baigėsi valstybės praradimu.
Šis Lietuvos valstybės sustiprėjimas pakeis žodžio Lietuvis reikšmę. Pradedant nuo XVI a. lietuviu yra žmogus kalbantis ne vien tik lietuviškai, bet ir rusėniškai ar lenkiškai. LIETUVIU yra kiekvienas LDK gyventojas. Pirmoje dalyje rašėme, kad Sapiegos ar kt. giminės, kilusios iš Rurikevičių nėra lietuviams, tačiau dabar jie yra tikrų tikriausi lietuviai. Po Liublino Unijos rusėnų bajorai įgavo tokias pat teises kaip ir lietuvių kilmingosios giminės.
Lietuvių kalba ir toliau neegzistuoja kaipo valstybinė kalba, o nuo XVII a. rusėnų, kaip ir lietuvių kalba, išstumiama lenkų kalbos. Lietuviškų giminių tarpusavio korespondencija naudojasi lenkų kalba, tačiau oficialūs giminių aktai ir toliau surašomi rusėnų kalba. Kitais žodžiais tariant, lenkų kalba LDK teritorijoje nebuvo niekam primetama, šią kalbą visuomenė priėminėjo pati.
Yra dvi jėgos, kurios dirba lenkiškumo naudai LDK: Bažnyčia ir bajoriškos institucijos. Bažnyčia buvo universali, taigi lotyniška. XVII a., kai Lenkijoje karaliavo jėzuitai, į LDK įžengia ispaniškos įtakos. Tačiau Lietuvoje gyvenę dvasininkai dažnai buvo lenkų kilmės, todėl jie prisidėjo prie lenkų kalbos plitimo. Lenkų kalba turi eilę priežasčių tapti visuotine LDK kalba: šlėkta, miestiečiai ir žydai. Tik kaimo gyventojai išlieka ištikima lietuviškam ir rusėniškam dialektams. Be to, XVI a. prie lenkų kalbos propagavimo prisidėjo ir anuo metu Lietuvoje trumpu momentu populiarus kalvinizmas. Apskritai reformacija naudojosi vietinėmis kalbomis, o ne lotynų kalba. Tačiau Lietuvos kalvinistai savo tautinę kalbą pripažino lenkų kalbą. Šlėkta. Lenkų-lietuvių šlėkta skyrėsi nuo Vakarų Europos pavyzdžių. Ji skyrėsi tuo, kad buvo nepalyginamai skaitlingesnė. Pvz., Prancūzų šlėkta sudarė apie 1 proc. visų šalies gyventojų. Lenkijoje, apie XVIII a., šis skačius apie XVIII a. šlėkta siekė apie 12 proc.
Kaip sakė vienas istorikas, giminystės herbai yra viduramžių riterių ir bajorijos siela. Štai lenkiški herbai turėjo reikšmę didesnę negu kur kitur. Vakarų Europoje buvo tik šeimų herbai, savo ruožtu Lenkijoje herbai gyveno savo gyvenimą, o vienas herbas tarnavo eilei šeimų.
Galima laikyti, kad XVII a. LDK buvo polonizuota. Atsirado ten Lenkijos Rzeczpospolitos patriotizmas. Ir buvo patriotizmas ne bendros Lenkijos-Lietuvos ATR, o tik Lenkijos. Tačiau svarbu pabrėžti, kad tai nereiškia, jog šio patriotizmo atsiradimas buvo susiję su lietuviško patriotizmo smukimu. XVII a. toliau išlieka aiškus pasidalijimas į lietuvius ir Koroniažus.
Šalia Koronos, t.y. Lenkijos Karalystės egzistuoja LDK ir tik tada abu šie kraštai sudaro Lenkijos Rzeczpospolitą. Abiejų valstybių gyventojai šalia bendro patriotizmo išsaugo partikuliarinį patriotizmą. Antrosios lietuvio reikšmės laikotarpyje Radvilos lieka lietuviais (gal net ryškiausiais lietuvybės atstovais). Radvilos nors ir laiko save atsakingais už visos ATR likimą, bet išlieka sąmoningi LDK interesų atžvilgiu.

Trečioji reikšmė. Nuo XVIII a. antrosios pusės išnyksta politinių interesų atskirumo pajautimas tarp Koronos ir LDK. XVIII a. pabaigoje Lenkija praranda nepriklausomybę, ir visos lenkų politinė minties pastangos nukreipiamos į nepriklausomybės atgavimo kelią. Šioje kovoje už Lenkijos nepriklausomybę lietuviai yra aktyviausiu elementu. Štai Tado Kosciuškos (lietuvis, kilęs iš Naugarduko vaivadijos) pavardė tampa tikru simboliu, vėliava.
Remiantis istorine tiesa, reikia pasakyti, kad lietuviai dar nepriklausomos Lenkijos laikais vaidino teigiamą rolę, būtent jie buvo rimtais politikais, tikri valstybininkai, kurie didžiai garbingai reprezentavo valstybę. Be to, galima dar kartą pakartoti, jog Lenkijos galybė atsirado tik dėka Gedimino namų. Ir jei kas nors pabandytų suvesti Lenkijos politikų statistiką nuo XV iki XVIII a., tai lengvai turėtų konstatuoti, kad protą į valstybinį tikrovės suvokimą visada atstovavo lietuviai.
Dabar, nelaisvės metais, poetu kalbančiu visos Lenkijos vardu yra Adomas Mickevičius, Naugarduko žemės sūnus. „Lietuva! Tėvynė mano“ – rašo, ilgėdamasis savo žemės. Mickevičius, kai jį gyvenantį emigracijoje apima nostalgija, visur naudoja žodžius „Lietuva“, „lietuviai“. Tuomet jame bunda pirmykščio lietuvio siela. Gyvendamas Paryžiuje, Adomas Mickevičius prisistatinėjo, kad yra lietuviu, tačiau jam į galvą net negalėjo šauti mintis, kad būti Lietuviu, reikštų nebūti Lenku. Priešingai. Pabrėždamas, kad yra lietuvis, jis duodavo suprasti, kad yra geresniu. Kad yra labiausiai patriotiška lenko rūšis, labiausiai mylintis Lenkiją ir mažiausiai susitaikęs su nelaisve. Tad šiuo laikotarpiu žodis „Lietuvis“ įgavo Lenko, su nepalenkiamu patriotizmu, reikšmę.

Ketvirtoji reikšmė: Lietuvis kaipo žmogus, išstumiantis iš savęs lenkiškumą, norėdamas jos išsižadėti, nemėgstantis lenkų. Po imperatoriaus Aleksandro II reformos 1861 m., panaikinančios baudžiavą, atsirado nauja valstiečių klasė, kiek labiau pasiturinti, pamažu pradedanti suvokti apie savo teisių gynimą, bet namuose šnekanti lietuvišku dialektu, kuris vis dar neturėjo savo rašto, tad buvo tik žodinis. Nuo XIX a. pradžios bandoma sukurti lietuvių kalbos raštą. Prie to linksta naujoji valstiečių klasė, kuri jaučia antipatiją savo dirbamų žemių savininkams – ponams, kad šie išsižadėjo protėvių kalbos. Kauno ir Vilniaus apylinkėse atgimimo judėjimas įgavo dvigubų bruožų: nacionalistinio, sujungto su meile lietuvių kalbai, Lietuvos viduramžių istorijai bei klasinės antipatijos ponams. Šio judėjimo aktyvistai buvo kunigai, kilę iš valstiečių šeimų, kurie su entuziazmu įvedinėjo lietuvių kalbos vartojimą bažnyčiose.
Gausi provincijos bajorija, gyvenusi šioje teritorijoje, užėmė anti-lietuvišką poziciją. Ši provincijos bajorija nieko nesiskyrė nuo lietuviškų valstiečių, kartais net būdavo mažiau pasiturinti už valstiečius. Tačiau jos ryšių su lenkiškumu tradicijos buvo žymiai stipresnės.
Žinoma, lietuvių kalbos atgimimas bei su juo susijęs politinis judėjimas lietė tik tuos arealus, kuriose liaudis kalbėjo lietuviškai. Lietuviai, kultivuodami lietuvišką-kalbinį nacionalizmą automatiškai išsižadėjo savo galimų valstybinių pretenzijų į žemes, kuriuose gyveno baltarusiškai kalbanti liaudis.
Vienas žmogus pavartojo labai taiklią sąvoką: Jadvygos skyrybos su Jogaila. Šis lietuviakalbių lietuvių inicijuotas barnis su lenkais turėjo visus skyrybų atmosferos bruožus, kuris visada būna nemalonus vaikams. Kai susikaupia tiek sentimentalių prisiminimų, tiek bendrų išgyvenimų, kartu sukurta tiek didelė kultūra, o čia staiga skyrybos, kivirčas. Po Pirmojo pasaulinio karo lietuviai sukūrė savo atskirą valstybę su sostine Kaune, kuri daug metų nepalaikė santykių su Lenkija, pyko, kad Vilnius – senoji LKD sostinė dabar priklauso Lenkijos valstybei.
Tačiau šios skyrybos su Lenkija lietuviams ne visada pasisekdavo, ne buvo nuoseklus. Štai Kauno nacionaliniame muziejuje kabėjo paveikslas „Grunvaldas“ su Vytauto atvaizdu. Bet šis paveikslas juk garsino bendrą lenkų-lietuvių pergalė prieš Kryžiuočius, o paveikslą nutapė lenkas Jan Matejko. „Krokuva – pasakė man kartą Lietuvos premjeras prof. A.Voldemaras – tam tikra prasme yra labiau lietuviškas už Kauną“. Tai tiesa, kadangi Krokuvoje yra daugiau lietuviškų paminklų, kaip tiesa yra ir tai, kad Lietuvos sostinėje, nuostabiajame Vilniuje, kurį lietuviai myli kaip žydai Palestiną, gyventojų dauguma laiko save lenkais.
Grynai lietuvišku lietuviu yra Čiurlionis. Tai tapytojas, kuris tapė muziką, kurio paveikslai su savo spalvų melancholija kėlė nuostabą Paryžiuje. Lietuviai jį garbina kaipo savo autentišką garsenybę, nes tai juk ne koks Mickevičius rašantis lenkiškai „Lietuva! Tėvynė mano“. Čiurlioniui skirtas jo muziejus. Lankausi jame ir ką aš matau? Viename iš jo paveikslų didelėmis raidėmis jo paties parašytas žodis „Vakarai“ lenkų kalba.
Mano tėvų kaulai ilsisi Vilniaus kapinėse, mano seneliai ir proseneliai šalia Berštano girios (vidurkelyje tarp Vilniaus ir Kauno). Tad pažįstu šiuos santykius. Žinau, kiek toli kivirčas tarp lietuvių ir Lietuvos lenkų turi šeimos barnio bruožų. Kiek šiame barnyje tas jausmas kartais panašus į panieką ir kaip staigiai jis gali pasikeisti. Kai mes košmarišką rugsėjo 1939-ųjų turėjome sudaužyti palikti Vilnių ir atvažiavome į Lietuvą, lietuviai priėmė mus ne vien tik svetingai, o su visa širdimi, švelniai, rūpestingai; suprasdami mūsų gėdą ir pažeminimą, taktiškai; jie priėmė mus paguodžiančiais žodžiais. Lietuvių moterys sunešė pieno prie kelio, kuriuo ėjo lenkų kariai, ir nemokamai juo vaišino, kvietė į svečius. Nepaprastas gerumas, nuoširdumas, jausmingumas ir skausmas apgaubė lietuvius mūsų atžvilgiu. Čia kaip pas kaimyną, su kuriuo pykaisi, bet jis tavo degančio namo akivaizdoje priglaudžia pas save.
Lenkai Lietuvoje juk buvo arba lietuvių, arba baltarusių kilmės, sumaišyti su lenkais iš Lenkijos. Tačiau čia, Lietuvoje, lenkai turėjo savyje tą tvirtumą bei užsispyrimą, būdingą lietuviams. (…)
Tačiau lietuvių kilmės lenkai nebuvo vien tik užsispyrę. Jie taip pat turėjo didesnius politinius gabumus už kitus lenkus. Štai tarp 1900-1914 m. Austrijoje valdė lenkai (dažnai austrų aukštuose kabinetuose daugumą sudarė ministrai lenkai). Vienu iš Austro-Vengrijos valstybės ministru buvo lenkas, Agenoras hr. Gluchovskis, tačiau jis nepadarė visiškai nieko padaryti Lenkijos labui, niekaip neprisidėjo prie Lenkijos nepriklausomybės atstatymo programos sukūrimo. O būtent šią programą Krokuvoje sukurė, išplėtojo, realizavo ir įgyvendino du vargšai lenkai iš Lietuvos: Juzefas Pilsudskis ir Vladislavas Studnickis.
Pabaigoje, kalbant apie ketvirtąją, žodžio Lietuvis, nacionalistinės reikšmę, turi pridurti, kad savo nepriklausomoje respublikoje, egzistavusioje tarp dviejų karų, lietuviai gerbė didingojo Radvilų vardo tradicijas. Jie netgi savo reprezentacinį hazarų pulką pavadino kunigaikščio Jonušo Radvilos vardu.

[Mackiewicz Stanisław – Cztery znaczenia wyrazu Litwin // Dom Radziwiłłów. Warszawa: Czytelnik, 1990]

Patiko (2)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą